„Pratęsimas“: Sandro Grande
Internetinis portalas fksuduva.lt pristato jums rubriką „Pratęsimas“. Kiekvieną mėnesį į dienos šviesą paleisime po vieną išsamų interviu su buvusiu komandos žaidėju. Futbolininkai pasakos apie savo karjeros pradžią, laiką praleistą „Sūduvoje, kaip jų gyvenimai klostėsi palikus „Sūduvą“ ir įvairių kitų temų.
Antrasis rubrikos „Pratęsimas“ svečias 2010 metais Marijampolės „Sūduvoje“ rungtyniavęs saugas iš Kanados Sandro Grande. Aikštės viduryje rungtyniavęs futbolininkas vilkėdamas Marijampolės ekipos marškinėlius sužaidė 31 rungtynes bei kartu su komandos draugais tapo A lygos vicečempionu bei Baltijos lygos vicečempionu.
– Sandro, kada futbolas tapo Jūsų gyvenimo dalimi?
– Futbolą žaisti pradėjau būdamas ketverių metų amžiaus, bet kamuolį spardžiau jau anksčiau. Vaikystėje labai dažnai stebėdavau futbolo rungtynes per televiziją ir stengdavausi pakartoti tai ką matydavau.
– Augote Kanadoje, kur populiariausia sporto šaka ledo ritulys. Kodėl pasirinkote būtent futbolą, o ne ledo ritulį ar kitą sporto šaką?
– Niekada nemėgau ledo ritulio. Mano tėvai gimę ir augę Italijoje, tad jie skatino mane žaisti tik futbolą.
– Didžiąją savo karjeros dalį praleidai Italijoje. Papasakokite kaip Jūsų karjera klostėsi šioje šalyje.
– Į Italiją atvykau 1996 metais. Tuomet dalyvavau peržiūrose „Pescara“ ir„Lumezzane“ klubuose. Tuomet pradėjau žaisti Seria D (ketvirta Italijos lyga) ir tris sezonus rungtyniavau „Larino“, „Isernia“, „Potenza“ bei „Frosinone“ klubuose. Vėliau persikėliau į Seria A rungtyniavusią „Brescia“, kurioje praleidau šešis mėnesius ir buvau paskolintas kitiems klubams.
– Italija yra futbolo šalis – į rungtynes nuolat susirenka dešimtys tūkstančių aistringų sirgalių, kurie ne visuomet yra nusiteikę draugiškai. Galbūt prisimenate nemalonių susidūrimų su sirgaliais?
– Kuomet žaidžiau „Brescia“ klube turėjome juodą periodą – nežaidėme gerai ir patyrėme keletą pralaimėjimų iš eilės. Po vienų rungtynių klubo sirgaliai atėjo į mūsų rūbinę, pasikvietė kapitoną Roberto Baggio ir keletą kitų žaidėjų. Su fanais kalbėjome maždaug valandą ir jie mūsų niekur neišleido kol nebaigėme pokalbio.
– Į Lietuvą atvykote sulaukęs 32-ejų metų amžiaus. Ar buvo sunku prisitaikyti šioje šalyje?
– Prieš atvykdamas į Lietuvą truputį jaudinausi, nežinojau ko laukti, tačiau po kiek laiko susipažinau su šalimi ir jos kultūra, tuomet jaudulio nebeliko. Iš tiesų man patiko gyventi Lietuvoje, čia sutikau ne vieną gerą žmogų ir draugą. Žmonės Lietuvoje yra šilti, visada padeda vieni kitiems ir man tai patiko.
– „Sūduvoje“ praleidote 2010 metų sezoną, kartu su komanda tapote šalies vicečempionu bei Baltijos lygos vicečempionu. Kas labiausiai įsiminė iš sezono Marijampolėje?
– Prisimenu Europos lygos atrankos rungtynes su Vienos „Rapid“. Mes žaidėme labai gerai ir jei būtų kiek labiau pasisekę – būtume nukeliavę į tolimesnį atrankos etapą.
– 2010 metų Baltijos lygos finalas – tikras desertas futbolo fanams. „Sūduva“ rungtyniaudama prieš „Ventspils“ atsilikinėjo 0:1, tačiau Ričardas Beniušis 93 minutę rezultatą išlygino ir teko žaisti pratęsimą. Po pirmojo pratęsimo kėlinio „Ventspils“ pirmavo 3:1, tačiau „Sūduva“ ir vėl išsigelbėjo – 114 minutę antrąjį įvartį pelnė Ričardas Beniušis, o 121 minutę pasižymėjo Andrius Urbšys. Deja, per 11 metrų baudinių serijoje sėkmė šypsojosi varžovams iš Latvijos, kurie ir kėlė taurę į viršų. Ar dar pamenate šias rungtynes?
– Šios rungtynės – labai įspūdingos. Nemanau, kad mes žaidėme gerai, bet parodėme savo charakterį ir nepasidavėme, nors rungtynėse buvo ne vienas momentas, kur kitos komandos būtų palūžę. Gaila, kad nepavyko iškovoti trofėjaus savo žiūrovų akivaizdoje.
– „Sūduvą“ palikote prieš penkerius metus, tačiau galbūt vis dar domitės šios komandos žaidimu, rezultatais?
– Žinoma, kad domiuosi. Seku „Sūduvos“ rezultatus, domiuosi kaip sekasi žaidėjams, su kuriais teko rungtyniauti kartu. Žinau, kad Karolis Chvedukas dabar kviečiamas į Lietuvos rinktinę. Su Karoliu rungtyniavome drauge ir galiu pasakyti, kad jis yra gera asmenybė tiek futbolo aikštėje, tiek už jos ribų.
– Savo karjeroje atstovavote daugiau nei dešimt komandų. Kuriame klube jautėtės geriausiai?
– Per savo karjerą man teko žaisti ne vienoje geroje komandoje. Tačiau labiausiai įsiminė laikas praleistas „Brescia“ klube. Šioje komandoje žaidžiau kartu su Roberto Baggio, Andrea Pirlo bei Josepu Guardiola.
– Vienoje komandoje žaidėte kartu su R. Baggio, A. Pirlo ir J. Guardiola. Su kokiais garsiais futbolininkais dar teko žaisti kartu arba prieš juos?
– Kartu žaidžiau su italais Luca Toni ir Daniele Bonera. Per savo karjerą žaidžiau prieš daug žinomų futbolininkų. Teko rungtyniauti prieš Maiconą, Patricą Evrą, Emanuelį Adebayorą, Rafaelį van der Vaartą, Xavi, Raulį, Fernando Morientesą, Sergio Ramosą ir dar daugelį kitų.
– Nuo 2001 iki 2003 metų priklausėte „Brescia“ klubui. Tuo metu prie komandos prisijungė ir jaunas lietuvis Marius Stankevičius. Ar teko bendrauti su šiuo lietuvaičiu, kuomet jis atvyko į komandą?
– Kuomet M. Stankevičius atvyko į „Brescia“ mane paskolino kitai ekipai, tad ilgiau pabendrauti su šiuo talentingu žaidėju nepavyko.
– Didžiąją karjeros dalį praleidote Europoje, tačiau keletą sezonų žaidėte ir Kanadoje. Kuo skiriasi futbolas Europoje ir Šiaurės Amerikoje?
– Europoje futbolininkai yra daug geriau paruošti, čia daugiau techniškų žaidėjų, komandos geriau pasiruošę taktiškai. Kanadoje maži vaikai nėra tinkamai ruošiami, todėl vėliau atsiranda problemų.
– Esate žaidęs Kanados nacionalinėje rinktinėje bei 2005 metais draugiškose rungtynėse prieš Ispaniją įspūdingu šūviu nuginklavote Pepe Reiną. Kaip jautėtės, kuomet pavyko pasižymėti prieš vieną iš stipriausių pasaulio rinktinių?
– Tą dieną buvau be proto laimingas. Mano įvartis netgi buvo tarp dešimties geriausių savaitės įvarčių ir jį nuolat rodė per „Eurosport“ televiziją. Pelnyti įvartį į tokios rinktinės kaip Ispanija vartus – svajonė ir aš savo svajonę pasiekiau.
– Kada tiksliai baigėte futbolininko karjerą?
– Karjerą baigiau 2011 metais, kuomet išvykau iš „Sūduvos“. Tada buvo sunkus periodas – turėjau keletą pasiūlymų iš Europos klubų, taip pat „Sūduvos“, bet Kanadoje manęs laukė trijų metų amžiaus dukrytė ir aš norėjau būti kuo arčiau jos. Nusprendžiau nebežaisti profesionaliai ir sugrįžęs į Kanadą žaidžiau mėgėjų komandose.
– Pabaigus futbolininko karjerą teko imtis kitų veiklų. Kuo užsiimate dabar?
– Dabar esu treneris ir techninis direktorius „Etoiles de L’Est“ jaunimo komandoje Kanadoje. Stengiuosi kaupti patirtį, kad ateityje galėčiau treniruoti profesionalią komandą. Kas čia žino, galbūt ateityje teks treniruoti ir „Sūduvą“.
– Ar galite teigti, kad futbolas vis dar užima didelę dalį jūsų gyvenimo?
– Taip, futbolas vis dar yra ir bus didžioji dalis mano gyvenimo. Aš myliu šį žaidimą ir dirbti futbolo srityje yra vienintelis darbas, kuriuo norėčiau užsiimti. Ateityje mėginsiu tęsti trenerio darbą Europoje. Šiuo metu turiu UEFA „B“ trenerio licenciją ir ateinančiais metais turėčiau gauti UEFA „A“ licenciją.
