Rubrika „Pratęsimas“: Otavio Augusto Braga

 

Internetinis portalas fksuduva.lt pristato jums rubriką „Pratęsimas“. Kiekvieną mėnesį į dienos šviesą paleisime po vieną išsamų interviu su buvusiu komandos žaidėju. Futbolininkai pasakos apie savo karjeros pradžią, laiką praleistą „Sūduvoje, kaip jų gyvenimai klostėsi palikus „Sūduvą“ ir įvarių kitų temų.

 

Pirmasis rubrikos „Pratęsimas“ svečias 2005-2007 metais Marijampolės „Sūduvoje“ rungtyniavęs puolėjas iš Brazilijos Otavio Augusto Braga. Atakos smaigalyje žaidęs futbolininkas vilkėdamas Marijampolės ekipos marškinėlius sužaidė beveik 70 rungtynių bei du kartus lipo ant A lygos prizininkų pakylos, kartą į viršų kėlė šalies taurę ir žaidė supertraurės finale.

 

O. Braga savo karjerą pradėjo gimtinėje ir atskleidė, kad viena didžiausių priežasčių, kodėl futbolas tapo jo gyvenimo dalimi – tėtis.

 

„Tiesiog sekiau savo tėčio pėdomis – jis buvo futbolininkas, žaidė „A.A Ponte Preta“ klube, kuris yra vienas seniausių visoje Brazilijoje. Gaila, bet tėtis dėl sveikatos problemų savo karjerą baigė labai anksti.“

 

Dauguma futbolininkų Brazilijoje neužsibūna ir progai pasitaikius stengiasi išvykti į Europą. Buvęs „Sūduvos“ puolėjas pasakojo, kad jaunus futbolininkus išvykti paskatina didelė konkurencija bei geresnės finansinės galimybės Europoje.

 

„Futbolą žaidžiantys brazilai pirmiausia nori tapti profesionalais savo gimtinėje, tačiau dažniausiai dėl didelės konkurencijos ir geresnės finansinės situacijos labai daug futbolininkų laimės ieškoti išvyksta į Europą. Mano atvėju buvo taip, kad žaisdamas labai pajėgioje „Santos“ ekipoje progų išbėgti į aikštelę beveik nesulaukdavau, todėl nusprendžiau išbandyti save kitur. Pažinojau vieną vadybininką, kuris man padėjo išvykti į Šveicariją. Iš gimtosios šalies išvykau dėl žaidimo minučių kiekio, nors žvelgiant iš finansinės pusės man būtų buvę naudingiau pasilikti Brazilijoje.“

 

Būdamas jaunas O. Braga rungtyniavo vienoje garsiausių Brazilijos komandų „Santos“. Futbolininkas neslėpė, kad šis karjeros periodas buvo labai sudėtingas ir tęsėsi vos vieną sezoną.

 

„Atstovauti „Santos“ buvo be proto sudėtinga. Šioje komandoje buvo tiesiog per daug gerų futbolininkų, tad progų pasirodyti aikštėje sulaukdavau labai retai. „Santos“ yra turtingas klubas, todėl gali įsigyti reikalingus žaidėjus iš kitų komandų. Didieji klubai Brazilijoje nelaukia, kol užauga talentai, jie tiesiog juos perperka iš kitų klubų, kai jie jau būna subrendę. Didžioji dalis komandų šioje šalyje nori greitų rezultatų.“

 

„Aš „Santos“ praleidau tik vienus metus, kartu su manimi rungtyniavo tokie žaidėjai kaip Giovanni, kuris savo karjeroje yra žaidęs „Barcelona“, „Olympiacos“ klubuose, taip pat Brazilijos nacionalinėje rinktinėje. Komandoje buvo ne vienas pajėgus žaidėjas, todėl ir man surasti savo vietą buvo sudėtinga.“ – pasakojo O. Braga

 

 

Nepavykus įsitvirtinti viename garsiausių Brazilijos klubų gretose Otavio pasitaikė proga išvykti į Europą. Puolėjas karjerą tęsė Šveicarijoje, tačiau ir čia jo laukė dideli sunkumai – šį kartą futbolininkui vos atvykus į klubą lūžo blauzdikaulis.

 

„Vos du mėnesius praleidus „Luzern“ patyriau labai sunkią traumą, kuri beveik sugriovė mano karjerą. Po pusės metų sugebėjau atsigauti, tačiau komandos vyriausiasis treneris bijojo mane leisti į aikštę ir progų pasireikšti beveik nesulaukdavau, todėl nusprendžiau ieškoti kitos komandos.“

 

Nors futbolo aikštėje ne viskas klostėsi taip, kaip norėtų O. Braga, tačiau prisitaikyti kitoje šalyje futbolininkui nebuvo sudėtinga.

 

„Pritapti Šveicarijoje nebuvo sunku, tačiau buvo sunku priprasti prie Šveicarijoje žaidžiamo futbolo stiliaus, kuris visiškai skiriasi nuo žaidimo Brazilijoje. Žaisdamas puolime aš nesulaukdavau tokių perdavimų iš saugų prie kokių buvau pratęs, jaučiausi visiškai izoliuotas nuo komandos draugų aikštėje.“

 

Po karjeros etapo Šveicarijoje O. Braga persikėlė į Italiją, kur rungtyniavo keturiose skirtingose komandose (S.S. „Verbania“, U.S.D. „1913 Seregno“, S.S. „Villacidrese“ bei A.C. „Castellettese“).

 

„Italija – tikra futbolo šalis. Čia net penkiose lygose yra žaidžiamas pakankamai gero lygio futbolas, kaip tuo tarpu Brazilijoje buvo tik trys lygos. S.S. „Verbania“ klube žaidžiau kartu su Massimo Ciocci, kuris prieš tai žaidė vienoje stipriausių šalies ekipų Milano „Inter“. Man rungtyniauti Italijoje patiko, nekilo jokių problemų. Be to, pats esu pusiau italas – mano senelis yra gimęs Venecijoje, todėl aš daug ką žinojau apie šią šalį ir jos kultūrą. Italijoje, kaip ir Brazilijoje, visi tiesiog pašėlę dėl futbolo. Tai smagu ir pavojinga vienu metu. Viskas priklauso nuo sezono, jei viskas klostosi gerai – esi rojuje, jei blogai – pragare.“

 

Brazilijos ir Italijos pilietybes turintis futbolininkas savo karjeroje rungtyniavo keturiose skirtingose šalyse – Brazilijoje, Šveicarijoje, Italijoje bei Lietuvoje. Pats futbolininkas nesivaržydamas pasakojo, kad Lietuvoje jam patiko labiausiai.

 

„Be abejonių Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad „Sūduva“ turi puikų prezidentą ir komandai vadovavo Algimantas Gabrys. Jaučiausi labai gerai, buvome kaip viena didelė šeima. Buvome puikūs draugai su Dariumi Maciulevičiumi, Audriumi Ramonu, Dariumi Gvildžiu ir kitais žaidėjais. Aš tiesiog mėgavausi žaisdamas čia, liūdna, kad atsidūriau šioje nuostabioje komandoje savo karjeros saulėlydyje. Į Lietuvą atvykau, kai buvau 31-erių.“

 

Kalbėdamas apie gyvenimą Lietuvoje Otavio prisiminė ir vieną ne linksmą, tačiau gerai pasibaigusį įvykį.

 

„Viename bute gyvenome su gynėju Enzo Ferrari. Grįžę po treniruotės radome sujauktą butą. Kažkas išlaužė mūsų duris ir nusiaubė visą butą. Po šio įvykio mes kartu su Enzo laikinai persikėlėme gyventi pas prezidentą, kur gyvenome maždaug mėnesį. Buvo išties smagi patirtis ir gerai praleistas laikas.“

 

„Sūduvoje“ brazilas praleido tris metus, o komandai tuo metu vadovavo Algimantas Gabrys. Šį trenerį Otavio pokalbio metu minėjo tik geru žodžiu ir negailėjo jam pagyrų.

 

„Sunku nupasakoti, koks tai buvo geras laikas man. Komandoje atmosfera buvo tiesiog nuostabi. Vieną dieną man buvo labai sunku, praradau savo tėvus, buvau pavargęs psichologiškai ir tuomet prie manęs priėjo treneris A. Gabrys ir pasakė: „Otai, eik namo, išgerk degtinės ir pabūk ramiai“. Buvo šiek tiek juokinga, nes tikrai nesitikėjau išgirsti tokių žodžių iš savo trenerio. A. Gabrys buvo lyg tėtis už aikštės ribų.“

 

 

Puolėjas į Lietuvą atvyko lygiai prieš 10 metų. Visus šiuos metus buvęs futbolininkas praleido Lietuvoje, sukūrė šeimą. Kalbėdamas apie skirtumus tarp „Sūduvos“ 2005 ir 2015 metais Otavio kaip pagrindinį skirtumą įvardino treniruočių ir rungtynių sąlygas.

 

„Didžiausias skirtumas – klubo struktūra bei infrastruktūra. Gaila, tačiau mes neturėjome tokio dailaus stadiono. Manau, kad kiekvienais metais „Sūduva“ tapo vis geresnė ir geresnė.“

 

Otavio Braga yra pelnęs ne vieną komandai svarbų įvartį. 2006 metais UEFA taurės rungtynėse Belgijoje puolėjas pelnė vieną įvartį ir uždirbo vienuolikos metrų baudinį, tačiau tuomet viena stipriausių Belgijos komandų „Brugge“ šventė pergalę 5:2. Nepaisant svarbių įvarčių, pats Otavio išskyrė tuos įvarčius, kuomet pasikeitus treneriams tapo tikru varžovų vartininkų siaubu.

 

„Visi pelnyti įvarčiai buvo ypatingi. Tačiau išskirčiau pirmus įvarčius, kuomet prie komandos vairo stojo A. Gabrys. Kai komandai vadovavo italas Rino Lavezzini aš aikštėje beveik nepasirodydavau, tačiau prie komandos vairo stojus A. Gabriui per pirmąsias trejas rungtynes pelniau net šešis įvarčius.“

 

 

Otavio kartu su „Sūduva“ tapo Lietuvos vicečempionu, trečios vietos laimėtoju, iškovojo šalies taurę ir kovojo supertaurės finale. Iš visų šių apdovanojimų išskyrė vieną, kuris jo manymu buvo vertingiausias.

 

„Galbūt išskirčiau 2005 metais iškovotą trečiąją vietą. Vien dėl to, kad ji buvo svarbi komandai, kuri po maždaug 30 metų pertraukos iškovojo čempionato medalius.“

 

O. Braga pokalbio metu vis pabrėždavo gerą mikroklimatą „Sūduvoje“, tačiau pripažino, kad dėl laiko stokos nepavyksta palaikyti ryšio su buvusiais komandos draugais.

 

„Vis palaikydavome ryšį su keletu žaidėjų, tačiau įstojus į universitetą vis pritrūkdavo laiko kontaktuoti su jais, tad bendravimas kiek priblėsęs.“

 

Baigęs futbolininko karjerą brazilas ėmėsi kiek neįprastos veiklos – pradėjo studijuoti mediciną. Savo tikslą Otavio pasiekė ir 2013 metais studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete sėkmingai baigė.

 

„Baigęs futbolininko karjerą pasukau mokslo keliu. Norėjau studijuoti mediciną, kad ir ateityje galėčiau dirbti futbolo srityje. Norėjau tapti sporto medicinos specialistu ir tai planavau dar tuomet, kai buvau žaidėjas. Manau, kad viskas, kas vyksta gyvenime, vyksta dėl tam tikrų priežasčių. Baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir tai buvo labai svarbi patirtis mano gyvenime. Tačiau reikia pripažinti, kad labai ilgiuosi futbolo, nes tai yra „liga“.“

 

O. Braga per savo karjerą rungtyniavo net dvylikoje skirtingų klubų, todėl nenuostabu, kad futbolininkui teko rungtyniauti prieš ne vieną garsų futbolininką.

 

„Brazilijoje teko žaisti su daug žinomų žaidėjų. Galiu išskirti šiuos: Ze Roberto, kuris vėliau žaidė Madrido „Real“, Miuncheno „Bayern“, Leverkūzeno „Bayer“ ir kituose pajėgiuose klubuose. Taip pat teko žaisti prieš tris „Barcelona“ žaidėjus – Edmilsoną, Belleti ir jau minėtą Giovanni, ne vienus metus Brazilijos nacionalinėje rinktinėje praleidusius Cafu ir Juaną. Galėčiau išvadinti dar daug.“

 

Nors paskutinį kartą „Sūduvos“ marškinėlius Otavio vilkėjo prieš aštuonerius metus, tačiau vis apsilanko „Arvi“ futbolo arenoje ir stebi savo buvusios komandos žaidimą iš tribūnų. Pats futbolininkas neslėpė, kad sentimentai Marijampolės komandai vis dar išlikę.

 

„Aš myliu „Sūduvą“, ši komanda buvo didelė mano gyvenimo dalis.“