„Pratęsimas“: Gytis Gelgota

8

 

Internetinis portalas fksuduva.lt pristato jums rubriką „Pratęsimas“. Kiekvieną mėnesį į dienos šviesą išleisime po vieną išsamų interviu su buvusiu komandos žaidėju. Futbolininkai pasakos apie savo karjeros pradžią, laiką praleistą „Sūduvoje, kaip jų gyvenimai klostėsi palikus „Sūduvą“ ir dar daugiau.

 

Trečiasis rubrikos „Pratęsimas“ svečias 2003 metais Marijampolės „Sūduvoje“ rungtyniavęs gynėjas Gytis Gelgota. Gynybos grandies viduryje žaidęs futbolininkas vilkėdamas Marijampolės ekipos marškinėlius sužaidė 27-erias oficialias rungtynes ir pelnė keturis įvarčius. G. Gelgota gali pasigirti solidžia trofėjų kolekcija – penkis kartus laimėtas Lietuvos futbolo čempionatas, tris kartus taurė bei du kartus supertaurė. Šiuo metu G. Gelgota su šeima gyvena Švedijoje ir dirba futbolo treneriu bei kūno kultūros mokytoju.

 

G. Gelgota gimęs mažame miestelyje, tačiau vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad persikėlė į Marijampolę ir čia pradėjo lankyti futbolą pas Marijampolės futbolo centro trenerį Saulių Stankūną.

 

„Esu gimęs Širvintose, tačiau mano tėveliai tikri marijampoliečiai. Tėtis dirbo pagal paskyrimą Širvintose ir ten atsiradau aš. Kai man buvo vieneri tėtis gavo paskyrimą Marijampolėje ir nuo to laiko persikėlė į šį miestą kartu su visa šeima. Futbolą žaisti pradėjau trečioje klasėje, pas trenerį Saulių Stankūną.“

 

Būdamas vos 13-os metų amžiaus G. Gelgota išvyko į Panevėžio sporto mokyklą – internatą, o vos po dviejų metų pasirašė sutartį su viena pajėgiausių to meto šalies ekipų Vilniaus „Paneriu“. Šioje ekipoje jaunas futbolininkas pradėjo profesionalaus futbolininko karjerą ir sužaidė virš pusšimčio rungtynių.

 

„Būdamas 15 metų iš tuometinio sportininkų rengimo centro Šeskinėje, Vilniuje, persikėliau į Vilniaus „Panerį“ ir pasirašiau pirmąjį kontraktą savo gyvenime. Dabar galiu tik spėlioti ar ne per anksti perėjau į vyrų futbolą, tačiau dėl nieko gyvenime nesigailiu. Tai tik užgrūdino gyvenimui. Kaip ir tai, kad jau būdamas 13 metų palikau tėvų šiltą guolį bei visus draugus Marijampolėje ir persikėliau į Panevėžį, tuometinę sporto mokyklą – internatą.“

 

1998 metais G. Gelgota išsiskyrė su Vilniaus „Paneriu“ ir persikėlė į kitą tuometinį Lietuvos futbolo grandą Šiaulių „Karedą“. Atvykus į Šiaulius buvo iškovoti pirmieji trofėjai – 1998 metais „Kareda“ tapo Lietuvos čempionais, taurės bei supertaurės laimėtojais.

 

„Būdamas 22-ejų persikėliau į Šiaulius ir su „Kareda“ laimėjome viską ką galėjome Lietuvoje. Tais pačiais metais teko debiutuoti ir Čempionų Lygos atrankoje prieš Slovėnijos čempionus „Maribor“. Taip pat, tais pačiais 1998-aisiais baigiau studijas Vilniaus Pedagoginiame Universitete ir susipažinau su Elena, mano gyvenimo moterimi ir mano vaikų mama. 1998-ieji buvo patys sėkmingiausi metai mano gyvenime.“

 

Po sėkmingo sezono Šiauliuose G. Gelgota sugrįžo į Vilnių ir papildė „Žalgirio“ gretas. Vilniuje taip pat nebuvo apsieitą be laimėjimų – 1999 metais „Žalgiris“ laimėjo šalies čempionatą bei taurę.

 

„1999 metais iš Šiaulių grįžau į Vilnių, tačiau jau nebe į bankrutavusį „Panerį“, o į „Žalgirį“. Esu dėkingas likimui, kad teko, nors ir trumpai, pažaisti legendiniame Lietuvos klube. Kuomet buvau vaikas, visų tuometinių berniukų svajonė buvo kada nors prasimušti į „Žalgirį“, kuris sėkmingai dalyvavo Sovietų  sąjungos čempionate.“

 

Nors sezonas „Žalgiryje“ buvo sėkmingas, tačiau G. Gelgota legendiniame klube neužsibuvo. 2000 metais gynėjas persikėlė į laikinąją sostinę, kur Vladimiras Romanovas pradėjo burti FBK „Kauną“. Rungtyniaudamas Kaune G. Gelgota tris metus iš eilės tapo Lietuvos čempionu, o 2002 metais laimėjo šalies taurę bei supertaurę.

 

„Profesiniu atžvilgiu Kaune buvo sėkmingi metai. Tapome čempionais tris metus iš eiles. Tai buvo V. Romanovo eros pradžia, o vėliau jo valdomas „Kaunas“ sėkmingai garsino Lietuvą Europoje žaidžiant su tokiais futbolo milžinais kaip „Liverpool“, „Sampdoria“ ir „Rangers“. Taip jau likimas sudėliojo, kad penkis sezonus iš eilės tapau Lietuvos čempionu su trimis skirtingomis komandomis: „Kareda“, „Žalgiriu“ ir FBK „Kaunu“. Kiekvieni metai buvo svarbūs mano, kaip futbolininko tobulėjimo procese: komandas treniravo stiprūs specialistai, o aikštėje buvo didelė konkurencija, nes teko žaisti su labai gerais futbolininkais tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.“

 

2000 metais FBK „Kaunas“ Čempionų lygos atrankoje susitiko su galingaisiais Glazgo „Rangers“, kurių gretose tuo metu rungtyniavo tokie žaidėjai kaip Mikaelis Arteta, Giovannis van Bronckhorstas, Claudio Reyna, Barry Fergusonas ir kiti. Pirmoje akistatoje Glazge „Rangers“ iškovojo pergalę 4:1, tačiau atsakomosios rungtynės Kaune baigėsi nulinėmis lygiosiomis.

 

„Rungtynės Glazge aš laikau savo gyvenimo rungtynėmis. Atmosfera stadione buvo nepakartojama –  škotus palaike 50 tūkstančių aistringų sirgalių, kurie žino kaip palaikyti savo komandą. Tuomet mes pirmavome 1:0, tačiau vėliau du mūsų žaidėjai buvo pašalinti iš aikštės ir „Rangers“ atsakė keturiais tiksliais smūgiais. Atsakomosiose rungtynėse sužaidėme garbingai ir rungtynės baigėsi be įvarčių. Po rungtynių Kaune apsikeičiau marškinėliais su jaunu ispanu Mikaeliu Arteta, kuris vėliau padarė įspūdingą karjerą ir dabar žaidžia Londono „Arsenale“. Apie akistatą su „Rangers“ dar dabar pasakoju savo mokiniams.“

 

Penkis kart Lietuvos čempionas 2003 metais sugrįžo į Marijampolę ir papildė į aukščiausią lygą neseniai sugrįžusią „Sūduvą“.

 

„Kaip ir visų žaidėjų, taip ir mano svajonė buvo kada nors sužaisti už savo gimtojo miesto komandą. Taip jau priimta, kad futbolininkai paklajoję po pasaulį savo karjeros saulėlydyje grįžta į savo gimtąsias komandas, į ten kur prasidėjo jų karjera. Susiklostė tokia situacija, kad nusprendžiau atiduoti skolą miestui, treneriams, kurie mane užaugino. Tada negalvojau, kad tai bus mano vienintelis ir paskutinis sezonas ne tik kad „Sūduvoje“, bet ir Lietuvoje. Su šiltais jausmais prisimenu tą sezoną Marijampolėje. Būtent tada ir buvo statomi dabartinės „Sūduvos“ pamatai. Komandą treniravo vietiniai treneriai –   Algimantas Gabrys ir mano pirmasis treneris Saulius Stankūnas. Senajame „Sūduva“ stadione vietiniai marijampoliečiai iš širdies palaikė savo miesto komandą. Jaučiausi savas tarp savų.“

 

virselis

 

„Sūduva“ į A lygą pakilo 2002 metais, o 2003-aisias kartu su G. Gelgota liko šeštoje turnyrinės lentelės pozicijoje. Nuo ketvirtoje vietoje buvusio Vilniaus „Žalgirio“ marijampoliečius teskyrė du taškai.

 

„Lietuvoje viską norima pasiekti per greitai. Komandai iškopusiai į aukščiausią lygą reikėjo laiko subręsti, žaidėjams prisitaikyti prie didesnių greičių, tobulėti individualiai tiek žaidėjams, tiek komandai. Nekalbu apie klubo infrastruktūrą pradedant nuo vaikų futbolo iki marketingo. Žvelgiant per šias prizmes aš net nevertinu to, kelintoje vietoje tuomet likome. Svarbiausia, kad tada buvo dedami pamatai, pagrindas visais atžvilgiais stipriai „Sūduvai“, kokia ji yra dabar. Man smagu, kad prie to ir aš esu kažkiek prisidėjęs.“

 

Marijampolės futbolo gerbėjų tarpe G. Gelgota buvo gerbiamas ir mėgstamas, pats buvęs „sūduvietis“ sako, kad futbole svarbiausi yra sirgaliai. Po kiekvieno iš savo keturių įvarčių „Sūduvoje“ G. Gelgota perduodavo žinutę sirgaliams, kuri buvo užrašyta po pagrindiniais marškinėliais. Pelnęs įvartį gynėjas bėgdavo link sirgalių ir vis nustebindavo originalumu.

 

„Mano filosofija yra ta, kad futbole svarbiausi yra sirgaliai. Kažkaip jau tada aš supratau, kad be jų futbolas netektų žavesio. Nebuvau labai rezultatyvus žaidėjas ir nemušdavau daug įvarčių, tačiau retais atvejais, kai įmušdavau norėjosi palinksminti sirgalius, pagyvinti jiems šventę. Ant marškinėlių vieną kartą buvo parašyta „Myliu Elena (savo žmoną), Figo (mūsų tuometinį katiną) ir jo Didenybę Futbolą“. Kitą kartą norėjau palaikyti, atkreipti dėmesį į tuo metu sunkia kelio trauma besigydanti  komandos draugą Giedrių Slavicką ir perduoti jam, kad mes apie jį galvojame. Užrašas ant marškinėlių skambėjo „Slava grįžk, mums tavęs reikia“. Naudodamasis proga norėčiau visiems ištikimiems tiek „mano laiku“, tiek dabartiniams sirgaliams perduoti kuo šilčiausius linkėjimus. Futbolininkai turi suprasti, kad jie žaidžia ne tik dėl garbės ar pinigų, o dėl tų, kurie moka pinigus, kad į juos pažiūrėtų. Lig šiol prisimenu kokį šaunu banketą mums surengė patys sirgaliai po 2003 metų sezono. Asmeniniai linkėjimai Ryčkai, tikiuosi jis vis dar prie komandos sirgalių!“

 

9

 

G. Gelgota „Sūduvą“ paliko prieš 12 metų, tačiau vis dar palaiko ryšį su tuometiniu komandos draugų, o dabar vartininkų treneriu Audriumi Ramonu. Buvęs futbolininkas, o dabar treneris, neslėpė, kad seka „Sūduvos“ žaidimą bei sugrįžęs į Lietuvą stengiasi apsilankyti Marijampolės ekipos rungtynėse.

 

„Iš mano kartos komandoje likęs  Tomas Radzinevičius ir vartininkų treneris A. Ramonas, su kurio periodiškai palaikome ryšį. Kol „Sūduvoje“ žaidė Nerijus Radžius susitikdavome su juo, kuomet grįždavau į Marijampolę aplankyti tėvų. Kaip ir ankščiau, taip ir dabar seku „Sūduvos“ pasirodymus tiek tarptautinėse arenose, tiek Lietuvos čempionate. Esant progai visada stengiuosi pažiūrėti „Sūduvos“ rungtynes, kai grįžtu į Marijampolę. Smagu grįžus į Lietuvą kalbant su futbolo žmonėmis girdėti gerus atsiliepimus apie „Sūduvą“. Reiškia, kad klubas eina teisinga linkme.“

 

2004 metais G. Gelgotos karjera pakrypo į užsienį. Gynėjas išvyko į Švediją ir rungtyniavo trečioje pagal pajėgumą šalies lygoje.

 

„Jau vienuolika metų gyvenu Švedijoje, tame pačiame Lidkopingo mieste. Metai bėga labai greitai. Iki 2009 metų žaidžiau Lidkopingo „Heimer“ komandoje, kuri tuo metu rungtyniavo trečioje Švedijos lygoje. Vos atvykus į Švediją klubo vadovams pasakiau, kad vieną dieną aš treniruosiu šią komandą. Dėl to nuosekliai dirbau. Futbolininko karjerą baigiau 2009 metais, tada kelis metus treniravau klubo jaunimo komandą, o nuo 2012 metų iki šios vasaros treniravau pagrindinę ekipą.“

 

Žaisti į Švediją G. Gelgota išvyko sulaukęs 28 metų amžiaus, tačiau gynėjas legionieriaus karjerą galėjo pradėti ir anksčiau, tačiau tam pritrūko sėkmės.

 

„Turėjau svajonę, kuri ir liko svajone. Norėjau žaisit užsienyje profesionaliame futbolo klube. Teko dalyvauti keleto klubų peržiūrose : Vokietijoje Berlyno „Hertoje“ , Diusburgo „HSV“, „Meppen“,  Ukrainoje Kryvoj-Rog „Krivbas“, keliuose Lenkijos klubų, tačiau niekur „neužsikabinau“. Reiškia buvau per prastas.“

 

Treneris paprašytas įvardinti įsimintiniausią karjeros sezoną G. Gelgota ilgai nedvejojo ir išskyrė 1998 metų sezoną Šiaulių „Karedoje“, tačiau neslėpė, kad šiltus prisiminimus palieka karjeros etapas Vilniaus „Paneryje“.

 

„Kaip minėjau, visomis prasmėmis sėkmingas buvo 1998 metų sezonas Šiauliuose,  tačiau iki šiol šiltai prisimenu visus 7 metus praleistus Vilniaus „Paneryje“. Tokios draugiškos atmosferos nejutau jokiame kitame klube. Mane „Panerys“ užaugino, juk į komandą atvykau būdamas vos penkiolikos metų amžiaus. Šis klubas suformavo mane kaip asmenybę, ten pradėjau savo, kaip besiformuojančio futbolininko, pagrindą. Šią vasarą lankydamasis Vilniuje per „Žalgirio“ ir „Malmo“ rungtynes net apsilankiau buvusioje „Panerio“ bazėje, stadione. Gavau šiltu jausmu ir prisiminimu dozę.“

 

G. Gelgota į Švediją išvyko 2004 metais ir profesionaliai žaidė futbolą dar penkerius metus. Nuo to laiko buvęs „sūduvietis“ nuosekliai siekia savo tikslo – tapti profesionaliu futbolo treneriu ir iš to pragyventi.

 

„Dirbu pagal specialybę, kurią įgijau Lietuvoje –  esu kūno kultūros mokytojas . Vienoje mokykloje vedu kūno kultūros pamokas 10 – 14 metų amžiaus vaikams. Kitoje dirbu su vyresniais – gimnazistais ir vedu futbolo pamokas – treniruotes. Švedijoje futbolas labai populiarus, futbolo pamoka – treniruote yra tokia pat svarbi kaip ir kitos, mokiniai yra vertinami pažymiais. Tai yra mano pagrindinis darbas. O vakarais dar dirbu treneriu. Tiksliau sakant – dirbau. 11 metų dirbau tame pačiame futbolo klube, tačiau dabar ieškau kitos komandos. Mano svajonė yra ta pati – valgyti duoną tik iš trenerio darbo, būti profesionaliu treneriu.  Be to, dirbu Švedijos futbolo federacijoje treneriu – instruktoriumi, padedu ugdant jaunuosius futbolininkus, vedu seminarus ir stovyklas.“

 

IMG_0265

 

Švedijoje su šeima gyvenantis G. Gelgota neslepia, kad planai grįžti gyventi į Lietuvą buvo kiek atidėti ir dabar nėra aišku, kada futbolininkas su šeima grįš gyventi į tėvynę, tačiau futbolo treneris patikina, kad tai tikrai įvyks.

 

„Kai tik atvykome į  Švediją su žmona Elena sakėme, kad grįšime į Lietuvą, kai mūsų pirmasis vaikas turės eiti į pirmą klasę. Tada dar vaikų neturėjome ir atrodė, kad tas laikas dar labai toli. Tačiau tas laikas jau čia – už savaitės mano sūnus Ignas pradės eiti į pirmą klasę. O mes vis dar čia… Kai tik pradedu su kažkuo diskutuoti šiuo klausimu – suspaudžia širdį. Nors ir kaip mes čia ramiai ir stabiliai gyvename, tačiau mintis grįžti į Lietuvą neapleidžia niekada. Mes ir namą pasistatėme Palangoje. Sugrįžimas įvyks, tik nežinau kada. Gyvenimas viską sustatys į savo vietas. Dabar reikia gyventi šia diena ir nepamiršti, kad namai yra ten, kur tavo šeima.“

 

5560

 

Pabaigoje pokalbio G. Gelgota išdavė ir savo, kaip futbolo trenerio svajonę – treniruoti nacionalinę Lietuvos futbolo rinktinę.

 

„Dabar save laikau jaunu, pradedančiu, tačiau labai ambicingu treneriu. Penkis metus pradirbus su mėgėjais noriu kilti aukščiau, tobulėti ir mokintis. Dar 2011-aisias Švedijoje įgijau UEFA A trenerio licenciją. Dabar ruošiuosi pateikti dokumentus UEFA PRO licencijai gauti. Kaip žaidėjas visuomet kėliau sau pačius didžiausius tikslus, toks ir išlikau kaip treneris. Svajonė – kada nors treniruoti Lietuvos vyru rinktine yra sena ir stipri.“