K. Laukžemis: „Linkiu „Sūduvai“ apginti čempionų titulą ir sėkmingai pasirodyti Europoje“

Buvusio Marijampolės „Sūduvos“ puolėjo Karolio Laukžemio perėjimas į Vitorijos „Alaves“ klubą yra tarsi atgaiva lietuviško futbolo sirgaliams.

Alyga.lt

26-erių palangiškis tapo pirmuoju lietuviu, išvykusiu tiesiai iš A lygos ir pasirašiusiu sutartį su Ispanijos čempionato klubu, o ne jaunimo komanda. Vis dėlto artėjantį sezoną K. Laukžemis pradės Kroatijos aukščiausios lygos Pulos „Istra“ klube, kurį įsigijo „Baskonia-Alaves“ grupė, neseniai taip pat pranešusi apie bendradarbiavimą su „Sochaux“ klubu iš Prancūzijos.

Šis perėjimas – tarsi įrodymas, jog ryškiausi A lygos futbolininkai yra stebimi galingiausių čempionatų klubų atstovų. Ir pagaliau tokio šanso sulaukė žaidėjas iš Lietuvos, o ne legionierius.

Andrejus Paniukovas, Davidas Aršakianas, Jurijus Kendyšas ar Elivelto – visi šie futbolininkai atsiskleidė Lietuvoje ir išvyko į pajėgius užsienio klubus. Deja, lietuviai pastaruoju metu tokiais karjerų šuoliais pasigirti negalėjo.

K. Laukžemiui iki šios galimybės realizuoti savo svajones teko nueiti išties sunkų ir grūdinantį kelią. Puolėją įskaudino Klaipėdos „Atlantas“, kita uostamiesčio komanda – „Klaipėdos granitas“ – beveik nemokėjo algų, o „Sūduvoje“ pavyko atsiskleisti tik po pusantrų metų.

Iškalbingas faktas: iš 2015 metų „Klaipėdos granito“ sudėties tik ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti futbolininkus, šiuo metu žaidžiančius A lygoje. Tai – Marius Papšys, Deividas Lukošius ir vartininkai – Tadas Simaitis bei Tadas Norbutas.

Buvusiam „Sūduvos“ atakų lyderiui pasisekė labiausiai. Tačiau gal tai ne atsitiktinumas, o įdėtų pastangų, kantrybės ir darbo vaisius?

„Man pinigai niekada nebuvo didžiausia motyvacija. Ne paslaptis, kad tuomet žaidžiant silpnesnėse lygos komandose, žaidėjai uždirbdavo tik pragyvenimui, bet mes negaudavome ir tų pačių pinigų. Per pusę metų gavau 1500 eurų, tad teko gyventi iš santaupų“, – apie laikus „Klaipėdos granite“ pasakojo geriausias 2017 metų sezono A lygos žaidėjas.

Tokia yra ta gana niūri Lietuvos futbolo realybė. Gali įmušti įvartį UEFA Čempionų lygos atrankos varžybose, bet jau po kelerių metų žibėti kaip kultūristas arba savo taikliais smūgiais padėti komandai pirmą kartą istorijoje įveikti vieną etapą Europos lygoje ir po poros metų jau ieškoti geresnio gyvenimo svečioje šalyje.

K. Laukžemis įveikė jam mestus iššūkius ir jau netrukus pradės ruoštis naujam karjeros etapui. Užsigrūdinęs ir motyvuotas.

Portalas alyga.lt pakalbino keletą metų Lietuvos čempionate žaidusį futbolininką, kuris vaikystėje kurį laiką netgi stovėjo tarp virpstų. K. Laukžemis plačiai ir išsamiai papasakojo apie praleistą laiką A lygoje bei pasiektą susitarimą su „Alaves“ klubu.


Čempionų lyga Marijampolėje: 2018-07-11 19.00 val. SŪDUVA – APOEL


– Minėjote, jog vienerius metus buvote vartininku. Kur tai buvo ir kodėl ilgiau neįsitvirtinote vartų stačiakampyje?

– Vartininku buvau tik pradėjęs žaisti futbolą Palangoje pas trenerį Arūną Macių. Kiek pamenu, pirmus metus visada stovėdavau vartuose už pirmą komandą, o antroje komandoje buvau aikštės žaidėjas. Kaip vaikas, buvau gana aukštas ir tvirto sudėjimo, todėl treneris leisdavo žaisti puolime, kur pavykdavo pelnyti įvarčius. Taigi po pirmų metų teko vartininko pirštines padėti į šalį ir nuo tada visada rungtyniaudavau puolime.

– 2014 metų kovo 25-ąją Vilniuje su „Atlantu“ pralaimėjote „Žalgiriui“ 0:4. Tą kartą žaidėte sau neįprastoje pozicijoje, 53-iąją minutę buvote pakeistas, po to netrukus atsidūrėte „Palangoje“ ir dar kiek pažaidėte už „Atlanto“ dublerius. Kas nutiko po tų rungtynių Vilniuje? Perkėlimas į „Palangą“ tapo bausme už tą pralaimėjimą?

– Puikiai atsimenu tas rungtynes ir visą istoriją prieš jas ir po jų. Visas pasiruošimo sezonui stovyklas žaidžiau dešiniojo gynėjo pozicijoje. Buvau jau apsipratęs su šia pozicija ir tapau neblogu treniruočių partneriu kitiems, nes visada nuoširdžiai dirbdavau. Paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes taip pat pusę treniruotės praleidau dešiniajame krašte, kol likus paskutiniam žaidimui treneris neperstatė manęs į po puolėjo poziciją šalia Evaldo Razulio. Buvau nustebęs, bet vis tiek nemaniau, kad žaisiu startinėje sudėtyje, kol kitą dieną per susirinkimą treneris pasirinko mane, dar pridurdamas, kad sunkiai dirbau ir nusipelniau šanso.

Galima sakyti, buvau įmestas į ugnį tiesiog sudegti. Juolab, kad ant suolo toje pozicijoje turėjome Jurijų Kirilovą ir aš jau numaniau, kad jeigu kažkas ne taip, nepelnysiu įvarčio ar suklysiu, būsiu iškart pakeistas juo. Kiek pamenu, turėjau dar ir šansą pelnyti įvartį tose rungtynėse ir pagal galimybes sužaidžiau neblogai. Komandos draugai palaikė, sakė, kad tikrai nebuvau prasčiausias komandoje. O po tų rungtynių man buvo pasakyta: arba nutraukiame sutartį, arba išnuomojame į vieną iš Pirmos lygos klubų. Buvo keli pasirinkimai, bet aš pasirinkau sugrįžti į gimtojo miesto komandą ir taip pat turėti galimybę toliau treniruotis su „Atlantu“.

– Ar jaučiate nuoskaudą dėl atsisveikinimo su „Atlantu“, jog Jumis nepasitikėjo ir neleido atsiskleisti puolėjo pozicijoje?

– Tuomet nuoskauda, žinoma, kad buvo, bet, kaip sakoma, laikas užgydo žaizdas. Aišku, niekaip negalėjau suprasti ir iki šiol nesuprantu, kodėl taip buvo, nes visada atiduodavau visą save tiek per treniruotes, tiek ir už aikštės ribų niekada neturėjau jokių problemų. Bet buvo kaip buvo, tas etapas buvo labai sunkus psichologiškai. Tačiau visada stengiuosi įžvelgti teigiamų pusių ir galiu pasakyti, kad ši patirtis mane užgrūdino, galima sakyti, užaugino storą odą. Jeigu po to susidurdavau su kokiais sunkumais kituose klubuose, jie nebebuvo tokie baisūs kaip tada.

– Vėliau persikėlėte į „Klaipėdos granitą“, tačiau ten vėluodavo algos. Ar motyvacijos šaltinis kuriuo nors metu nebuvo bepradedąs sekti?

– Man pinigai niekada nebuvo didžiausia motyvacija. Ne paslaptis, kad tuomet žaidžiant silpnesnėse lygos komandose, žaidėjai uždirbdavo tik pragyvenimui, bet mes negaudavome ir tų pačių pinigų. Per pusę metų gavau 1500 eurų, tad teko gyventi iš santaupų. Po antro sezono „Atlante“ žinojau, kad ten daugiau sėdėti nebenoriu. Buvau dvejus metus praktiškai nežaidęs, tad niekas nenorėjo manęs imti, todėl turėjau tik „Klaipėdos granito“ pasiūlymą, kurį ir priėmiau. Aišku, minčių buvo visokių, bet išlikau kantrus ir tikėjau savo jėgomis. Buvau labai piktas, bet mano motyvacija buvo visiems įrodyti, kad aš galiu žaisti ir mušti įvarčius, nes tuo visada tikėjau ir dėl to sunkiai dirbdavau.

– Kokiomis aplinkybėmis susitarėte su „Sūduva“? Kokių klubų pasiūlymų 2015 metų vasarą dar buvote sulaukęs?

– Puikiai pamenu tą dieną, kai sulaukiau Karolio Skinkio skambučio ir jis pasakė, kad norėtų, jog aš prisijungčiau prie jų komandos. Tai buvo tų metų gegužės pabaigoje. Buvau labai laimingas, pranešiau savo tėvams. „Sūduva“ buvo pirmoji komanda, kuri susisiekė su manimi ir mes gana greitai susitarėme, ir birželio viduryje pasirašiau sutartį. Nors po to buvau sulaukęs dėmesio iš kelių užsienio klubų Norvegijoje ir Lenkijos Pirmoje lygoje, galvojau, gal paskubėjau pasirašyti kontraktą, bet nebenorėjau mėtytis ir pavesti komandos, kuri pirmoji parodė man dėmesį.


Čempionų lyga Marijampolėje: 2018-07-11 19.00 val. SŪDUVA – APOEL


– Sykį treneris Aleksandras Veselinovičius 2015 metais po rungtynių Kaune Jus labai gyrė, teigdamas, kad Lietuvos futbolui dar duosite daug naudos. Vis dėlto 2015 metais Jums ne itin sekėsi mušti įvarčius, nerealizavote nemažai dėkingų progų. Tad ar tokie žodžiai neatsisuko tuo metu bumerangu – nepradėjote jausti didesnio spaudimo? Kas galėjo lemti tą blankų startą „Sūduvoje“ – nepasitikėjimas savimi, konkurencija su Tomu Radzinevičiumi?

– Taip, pamenu, tai buvo mano debiutas „Sūduvos“ komandoje oficialiose rungtynėse. Dėl tų žodžių didesnio spaudimo nejaučiau, tiesiog buvo nelabai smagu prieš kitus komandos draugus. Būdavo, kad patraukia dėl to per dantį ar replikuoja, tai normalu. Spaudimą jausdavau bendrai, nes komanda ant popieriaus buvo neblogai sukomplektuota, o gerų rezultatų nedemonstruodavo, tad jausdavosi tokia įtampa, kad reikia laimėti kiekvienas rungtynes ir negalima klysti. Taip pat prieš atvykstant jau žinojau, kad būsiu daugiau antras puolėjas, kuris keis Tomą, tą sezoną žaidusį puikiai. Taip ir viskas susidėjo: žaisti gaudavau po keitimo, bet buvau labai įspraustas į rėmus, nepavykdavo įmušti, o tai, aišku, ir mažino pasitikėjimą savo jėgomis.

– 2016 metus pradėjote sėkmingiau – pelnėte įvartį „Žalgiriui“, bet po to vėl pasitaikė ilgoka „sausų“ rungtynių serija. Nekilo minčių, jog klubas gali su Jumis atsisveikinti? Negniuždė tokia atkarpa?

– Manau, jau tą sezoną būčiau galėjęs atsiskleisti, jeigu treneris būtų labiau pasitikėjęs manimi. Pelniau įvartį tose rungtynėse ir sužaidžiau geras rungtynes, kitą mačą pradėjau startinėje sudėtyje, pirmą kėlinį nepasižymėjau ir jau apie 51-ąją minutę buvau pakeistas. Tokie dalykai labai kerta per psichologiją ir trukdo įsižaisti, pajusti ritmą. Minčių buvo įvairių, jaučiau, kad jie ieškos dar vieno žaidėjo į tą poziciją ir tikrai nesijaučiau saugus, bet toliau treniravausi ir bandžiau išlikti savo kelyje. Taip, ta atkarpa buvo sunki. Aplamai, kai nerungtyniauji reguliariai ir nemuši įvarčių, visada būna labai sunku, bet dirbau dėl savęs ir dėl savo ateities, nes futbole niekada negali žinoti, kas atsitiks. Vieną dieną tu čia, kitą – kitam klube.

– Vėliau išvykote į „Jelgava“ klubą Latvijoje. Savo noru norėjote ten keliauti? Jūsų nuomone, ta trumpa „stažuotė“ išėjo į naudą?

– Tai buvo netikėtas pasiūlymas, paskutinę dieną prieš užsidarant perėjimų langui. Po treniruotės sporto direktorius pasikvietė mane ir pasakė apie tokią galimybę persikelti į „Jelgava“ klubą nuomos pagrindais. Iš pradžių buvau šiek tiek šoke, nenorėjau niekur keltis, bet grįžęs namo viską apgalvojau ir nusprendžiau surizikuoti, ir pabandyti savo laimę ten. „Sūduvoje“ buvau atsarginis puolėjas, o ten žadėjo pirmo puolėjo poziciją. Tiesą sakant, nebemaniau, kad grįšiu atgal į „Sūduvą“, kiek žinau, ir Latvijos klubas mane norėjo pasilikti kitam sezonui.

Manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų, kurį esu priėmęs ir tai tikrai išėjo man į naudą. Nežinojau, ko tikėtis, bet buvau nustebęs, kad radau geras sąlygas tiek gyvenimui, tiek ir futbolui. Taip pat buvau svarbi komandos dalis: iš 15 rungtynių 14 pradėjau startinėje sudėtyje. Nors pavyko įmušti tik du įvarčius, atgavau žaidimo ritmą, pridėjau pasitikėjimo savo jėgomis ir patobulinau kai kurias žaidimo detales. Iškovojome antrą vietą ir nedaug trūko, kad būtume tapę čempionais. Tai buvo geriausias sezonas „Jelgava“ klubo istorijoje.

– 2017 metais jau teko daugiau susidurti su treneriu Vladimiru Čeburinu ir tą sezoną atsiskleidėte. Kokios aplinkybės tai lėmė, nors šansų Jums suteikdavo ir A. Veselinovičius?

– Manau, kad labiau tikau Vladimiro Čeburino žaidimo taktikai ir jis mokėjo geriau mane išnaudoti. Jam patikdavo, kad aš sunkiai dirbu ir padarau daug juodo darbo gynyboje – tą jis labai vertindavo. Taip pat neįsprausdavo manęs į rėmus ir leisdavo daugiau improvizuoti puolime. Tai man pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis, o kai gaudavau daugiau žaidybinio laiko, atsirado įvarčiai ir dar didesnis užtikrintumas. Aleksandras Veselinovičius labai kontroliavo kiekvieną mano žingsnį aikštėje ir norėjo, kad žaisčiau būtent taip, kaip jis sako, nors kiti žaidėjai galėdavo žaisti laisviau. Jis mane labai spaudė dėl to ir dėl kiekvienos klaidos ar kamuolio praradimo. Tai tikrai neprideda pasitikėjimo, ką ir rodė mano rezultatai aikštėje.

– Po puikaus A lygos sezono ir geriausio sezono žaidėjo titulo sulaukėte nemažai užsienio klubų dėmesio. Kodėl niekur nevykote tarpsezoniu? Nenuogąstavote dėl to, jog vėliau klubų susidomėjimas gali prislopti? Kokie klubai Jumis domėjosi?

– Susidomėjimo buvo nemažai, bet vis iki konkretaus pasiūlymo kažko pritrūkdavo, nors buvau gana arti susitarimo su viena Danijos komanda. Be abejo, po to buvau šiek tiek susikrimtęs ir buvo sunku susikoncentruoti į treniruotes. Bet atslūgus viskam nusiraminau ir supratau, kad nieko nepakeisiu, turiu dirbti dar sunkiau, nes tai – vienintelis kelias norint sulaukti kažkokio pasiūlymo ateityje.

– Kada pirmiausia su Jumis sukontaktavo „Alaves“ atstovai? Kaip įvyko perėjimas į šį klubą? Kas labiausiai norėjo Jus „Alaves“ klube matyti?

– Agentas pasakė, kad jie norėtų mane turėti savo struktūroje ir kad jei tai įvyks, tai bus kaip aštuntas pasaulio stebuklas. Pats nelabai galėjau tuo patikėti, bet kai atsiuntė kontraktą ir ant jo pamačiau „Alaves“ klubo emblemą, kurią pasirašė pats klubo prezidentas, supratau, kad tai yra rimta.

– Pranešama, jog artėjantį sezoną žaisite Kroatijos „Istra“ klube. Treniruositės iš karto su šia komanda ar praleisite kurį laiką su „Alaves“ futbolininkais?

– Taip, pirmą sezoną praleisiu „Istra“ ekipoje, kuri yra dukterinė „Alaves“ klubo komanda. O po to viskas priklausys nuo mano pasirodymų, bet „Alaves“ klubas perėjimų laikotarpio metu bet kada gali pasiimti mane atgal.

– Po sėkmingo sezono A lygoje į Čikagos „Fire“ klubą išvyko Davidas Aršakianas. Jūs, savo ruožtu, tapote pirmuoju lietuviu, kuris, žaisdamas Lietuvoje, sudarė sutartį su Ispanijos čempionato komanda. Ar būtumėte tuo patikėjęs 2016 metais? Gal toks D. Aršakiano perėjimas įsiminė Jums, kad galima iš A lygos pakilti kur kas aukščiau?

– Taip, Davido Aršakiano perėjimas nustebino, bet buvo džiugu už jį, kad jam pavyko išvažiuoti į pajėgų užsienio čempionatą. Jis to nusipelnė savo žaidimu. Bet ir iki tol aš visą laiką tikėjau, kad galima kažkur išvažiuoti žaidžiant Lietuvos čempionate. Manau, daugelio žaidėjų, kurie žaidžia Lietuvoje, tikslas yra kažkur išvykti į užsienį, pažaisti aukštesnio lygio čempionatuose, pamatyti kitokios futbolo kultūros. Džiaugiuosi už kiekvieną žaidėją, kuriam tai pavyko padaryti.

– Tiek „Alaves“, tiek kitos Ispanijos komandos rungtyniauja labiau laikydamos kamuolį ant žemės. Jūsų stiprybė – žaidimas antrame aukšte. Gal tas sezono startas Kroatijoje bus tarsi įvadas ir iššūkis Jums, ar sugebėsite prisitaikyti prie techniškesnio futbolo, kurio Marijampolėje nebuvo tiek, kiek bus Kroatijoje ar Ispanijoje?

– Taip, manau, man čia bus gera vieta priprasti prie kitokio futbolo, didesnio varžybų tempo, mąstymo greičio. Tai tik į naudą kaupiant savo patirties bagažą. Galbūt tapsiu įvairiapusiškesnis, matau čia tik pliusus ir to nei kiek nebijau. Pernai rungtyniavome Europos lygoje ir pavyko neblogai pasirodyti visai komandai, manau, kad čia lygis bus panašus. Reikės kažkiek laiko priprasti, adaptuotis, bet tikiu, kad su tuo susitvarkysiu ir pavyks prisitaikyti.


Čempionų lyga Marijampolėje: 2018-07-11 19.00 val. SŪDUVA – APOEL


– Kokią žinutę norite nusiųsti „Sūduvos“ klubui ir jo sirgaliams?

– „Sūduvai“ esu dėkingas už pasitikėjimą, kad buvo kantrūs ir visada elgėsi profesionaliai. Manau, kad per paskutinius metus klubo organizacija paaugo ir eina geru keliu. Linkiu jiems apginti čempionų titulą ir sėkmingai pasirodyti Europoje. Na, o sirgaliams noriu palinkėti daug pergalių ir titulų, kad jų gretos dar padidėtų ir jie visada palaikytų savo miesto komandą.

– Apibendrinant, toks šuolis karjeroje susidėjo labiau iš tam tikrų dėkingų aplinkybių ar tvirto charakterio ir valios? Tikite, jog valios pagalba debiutuosite ir Ispanijos čempionate?

– Sunku pasakyti, gal daugiau dėl valios ir pastangų, aišku, kažkur ir aplinkybės vienu ar kitu metu buvo palankesnės. Manau, abu šie dalykai yra privalomi, norint, kad pasisektų. Dabar aš apie debiutą Ispanijoje negalvoju, stengiuosi koncentruotis į artimiausius tikslus. Jeigu pavyktų gerai užsirekomenduoti Kroatijoje, tada galbūt, visko gali nutikti.